Šventieji Indijos raštai

paskelbta: Straipsniai | 0

Šventieji Indijos raštai

Yra keturios Vedos (sanskrito kalba žodis „veda“ reiškia žinias); Rigveda, Jadžurveda, Samaveda ir Atharvaveda. Jose pateiktos ne tik indų religinės bei filosofinės mintys, bet ir pirmieji civilizacijos aprašymai. Tikima, kad Vedos yra ne žmogaus kūrinys, o Dievo žodis. Todėl jas reikia suprasti ne kaip paprastus raštus, o kaip dieviškųjų žinių visumą. Vedų išmintis nėra vieno konkretaus autoriaus. Ji objektyvi ir amžina kaip Dievas.

Filosofinė Vedų dalis sutelkta Upanišadose. Jos tarnauja kaip pagrindas daugeliui filosofinių sistemų. Tiesioginė žodžio sanskrito kalba „upanishad“ prasmė — mokymas, kuris panaikina neišmanymą.

Puranos — tai 18 epinių poemų, kuriose užrašytos legendos apie dieviškųjų įsikūnijimų gyvenimus ir žygdarbius.

Tantros (jų pavadinimas kildinamas iš šaknies tan — paskleisti, tatri arba tantri – žinių pradžia) supažindina su mokymu apie svarbiausio tikslo suvokimą.

Bhagavad Gita, Viešpaties Giesmė, yra epinės poemos „Mahabharata“ dalis. Joje yra pateikiamas toks pat mokymas, kaip ir Upanišadose,

Žmonės linkę painioti jogą su fakyrų triukais ar kitomis filosofinėmis sistemomis, besibaigiančiomis galūne -izmas. Jie stebisi kūno iškraipymais ir nenormaliomis galiomis, kurias tapatina su joga. Tokie vertintojai nesugeba suprasti kai kurių dalykų, esančių aukščiau jų intelekto, ir todėl juos vadina beprasmiškais bei kvailais. Šiuolaikinis mokslas negali visko paaiškinti. Tad daugeliui atrodo, kad joga yra apgaulė. Tokį požiūrį lemia žmonių objektyvumo stoka ir nesugebėjimas pakilti į aukštesnį sąmonės lygmenį. Jie viską vertina pagal savo nereikšmingus egoistinius kriterijus ir nenori žinoti nieko kita, nes visos jų mintys sukasi tik apie save.

Žmonės dažnai klausia, ar jogai gali išlankstyti savo kūną ir atlikti ką nors nepaprasta, pavyzdžiui: valios jėgomis sustabdyti širdies plakimą, išgerti acto, praryti nuodų, suvalgyti stiklo, perdurti peiliu liežuvį, atsigulti ant vinių, pasilaidoti kelioms savaitėms po žeme, pereiti per ugnį ir vandeniu, pasidaryti nematomu ir taip toliau. Kartais Indijos gatvėse galima pamatyti, kaip meistriškai žmonės valdo savo kūną. Jie visaip jį išlanksto ir atlieka keistus triukus pritraukdami dideles minias ir taip uždirbdami šiek tiek pinigų. Tokie žmonės vadinami fakyrais.

Kai kurie valdžios trokštantys žmonės, praktikuodami jogą, išsiugdo didelę koncentracijos galią, kurią panaudoja savanaudiškiems tikslams. Tačiau nei sveikatai, nei dvasingumui tai nepadeda. Tie, kuriuos masina mintis apie tai, kaip įgyti nepaprastųjų galių, ir jų siekia, iš tikrųjų yra silpni, neišsilavinę, tamsūs žmonės, neturintys žinių apie tikrąjį dvasingumą.

Tokių žmonių nederėtų painioti su tikraisiais jogais, nes tikroji joga neliepia ugdytis antgamtinių galių. Be to, labai sunku gatvėje sutikti tikruosius jogus, nes paprastai jie ten nebūna ir neskatina praeivių smalsumo. Tikrieji jogai yra aukščiausią dvasingumo pakopą pasiekę išmintingi, šventi žmonės.

Taigi joga yra tobulos dvasinės ramybės ugdymas ir savęs pažinimas. Jos veikiamas žmogus tampa dvasingas, išplečia savo suvokimą, lavina koncentraciją. Joga padeda mums pažinti gyvenimo subtilybes, suprasti, kas mes esame, stiprina moralę. Ją praktikuodami mes tobulėjame ir siekiame įvairiapusės saviraiškos bei tokio žinių lygmens, kai žinantysis susivienija su pažįstamu objektu.

Jogos tradicija prasidėjo Indijoje prieš kelis tūkstančius metų. Jos pradininkai buvo didieji išminčiai ir šventieji. Jie galėjo tobulai valdyti savo kūną bei protą, pasižymėjo ypatingais gebėjimais. Tie jogai suprato, jog gyvenimas netobulas, kad jo dvilypumas ir begalės iliuzijų sąlygoja neišvengiamą skausmą. Tačiau jie jautė, kad aukščiau kančios yra gyvenimo tikslas ir prasmė, jog galima išvengti gyvenimo tragedijų. Nepaliaujamos jogų pastangos buvo vaisingos – jie įveikė proto, pojūčių ir intelekto ribotumą. Pasak viso pasaulio filosofų ir religijų, dvasine praktika užsiimančiam žmogui ateina metas, kai jis pakyla aukščiau pojūčių ir intelekto lygmens. Išminčiai, išlavinę koncentraciją ir aukščiau pojūčių esantį suvokimą, atskleidė slapčiausias gyvenimo paslaptis. Aplinkui jie, matydami kančią, labai jaudinosi, norėjo išvaduoti žmogų iš neišmanymo vergovės, parodyti jam kelią į laisvę. Didieji jogai išmintingai aiškindavo kitiems savo patyrimus ir visus supažindindavo su naudingu, moksliškai pagrįstu metodu. Tas metodas būdavo pateikiamas taip, kad jį suprasti galėdavo bet koks žmogus ir taikydamas jį žengti dvasiniu keliu į svarbiausiąjį gyvenimo tikslą: Sielos pažinimą.

Iš pradžių šios žinios buvo skleidžiamos tik vienuolynuose, ašramuose*, Himalajų olose ir miškuose. Dvasinis mokytojas perduodavo žinias tiems, kurie būdavo pasirengę jas priimti. Tie žmonės būdavo vadinami „mokiniais“ (cbelas). Vėliau joga paplito tarp paprastų Indijos gyventojų. Mokslas buvo plėtojamas įvairiais būdais. Svarbiausias veikalas šia tema yra „Patandžalio joga sutra arba aforizmai“ (Yoga Sutra or Aphorisms of Patanjali) su Vjasos (Vyasa) komentarais.

*Dabar joga nebėra tik atsiskyrėlių mažumos privilegija: ji tampa mūsų visų kasdienio gyvenimo dalimi.

Parašykite atsakymą